Vladas Braziūnas

vienąkart vienas – kiek mūsų? vienas ir vienas? ar du? trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu broli dvyny, nenumirkim būkim, dvyny, amžini lekia balandis su mirta – spjaudantis ugnimi broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu vienąkart vienas gali būti daugiau nei du

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

perakėt, išsivertusius įtartinus trupint kalbos faktelius be konteksto kalbos, kurios realiai nėra atitrauktõs nuo realaus gyvenimo nuo žmonių, kurie ta kalba šneka kaupti aprašinėti šluostyti dulkes šlavinėti ir šluoti, ir šlamšti šluostyti, šliaužiot, šlaistytis po debesis mėlynu skuduru laužyt liežuvį ir velti patenkinta vyro puikybė, ir tyliai verkianti moteris, gražūs nusiteikimai, manymai, manijos ãpklausos, jų rezultatai lentelėse ir diagramose bendrint, daryti išvadas šiaip čia kalbu, iš lubų o tu sprogdini sienas lingvistines, aišku

pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities

latgãliai šilto pieno kanelin įmeta gyvą kaip pats gyvenimas varlę, kad pienas nešimas turgaus miesčionims parduoti ilgiau būtų šviežias ir nesugižtų mes grįžtame dviese iš miško išalkę ir saldžiai pavargę, sapnuojame samanų saulėje mirgančią šiltą paklotę ir spiečių mažyčių minčių, kiekviena po mirtiną geluonį geldoje sūriai balti kaip suplotos paliepių traškios ir didelės galvos, na ko taip loja mažas sutrikęs šunytis kaip pirmąkart varlę išvydęs

vėjas iš Dievo, auksinis, dvelkiantis virš vandenų žilstančios bangos, tamsūs pilki debesynai, pro plyšį drovi kapucino plikė, ledo lęšis spindulius laužia ir kreipia į smaigalį – plykst protoplazminės liepsnos, plazdančios ligi šiolei šuoliais gyvybė, paplast kirmėlė, ir nuskrido žodis paslydo ir kėlėsi trečiąją dieną žodis nebuvo pas Dievą, jis grumės koridoj su jaučiu, Europą pagrobusiu iš Lietuvos autorius voras kryžiuotis bekojis, nešauk jo dar atsišauks, atsivėdės iš balkono, atlėks ant prožektorių šluotos plikõs informacijos pragaro pasiuntinys nekrikštyto genio raibumas sidabras iš laikrody mirusio laiko prie gintaro jūros

lėtas laikas, tiksintis mano kalboj, o greitas tavojoj, nebesugriebsi raiteliai báltai už Dniepro jojo ir nuklajojo bekėpso Babelio šmėkla it varnalėša, tautovardžių sėklom apkibus mėlynasis mėnulis kas septyneri metai Andalūzijoj, sužeistas varnas, prieš rytą išėjęs į miegantį mažą miestelį, raudona gaisa, išprotėjusi pìlnatis, pažadui pildantis, mirgant miražui dalybos nelygios, žingsnių aidas žingsnius aplenkia, prie savo mirties neprisėlinsi šunes neprijaukinami, neatpažįstami tavo skiemenys, vėjo žiedai, nors vėjas tas pats, kur lydėjo iš Azijos plynių vėjas toks stiprus, kad neįmanoma žodžio pratarti, sėdim ant žolės už namo ir tylim išsigydyčiau, būčiau naminis, išmokčiau metamą kaulą pastverti, mėgdžiot balsus visomis kalbomis iš karto, bet laikas

vejasi vėjas žalčiauodegis per keturias debesio juostas austrų avialinijos prašo nevaikščiot sparnais ką išmanai? devynis kartus nudegęs, dešimtą – kirpsi? neleis už tavęs nei tos, kur devintoj vietoj ar klasėj sėdi nei kitos, palauk, leidžiamės Vindabonon oro uostas ant šono, laukai lopinėti, pro langą lenda žalčiai šaltviduriai – vilkikų vilkstinės, vilktakai katedrų durų auksas, aũšta, kumpsta vienuoliai skriptoriai, Riptono atsiskyrėlis rytą klausosi strazdo, šlyno, mėlyno molio žirgeliai dvyniai, Šlymanas neseniai trisdešimt sidabrinių atkasė, vyriai kaustyti deimantu, deivės, upeivių moterys kad jau baisiai regis matytos kitos nėščios, kitos su kūdikiais, kitos dar nenubudusios, šypsos, su naščiais mėnulio vandenio, grándės, liūtas apžiojęs grandį belskis, Agnė apžergus liūtą, rojus kankinimų sodai, šukės, kaučiuko šukos klapčiukai uoliausi budeliai, šūkauja girios gegutė, girias, neužsibūti ragina prižiūrėtoja, ragana kreivarietė, lizdas su dviem užperėtais žalčio kiaušiniais voras – žirgt žirgt – it žir(g)nis zìrneklis – žengia į dangų žirgas žvengia po langu žirgeliai po kraigą laigo vandenys teka, dievams atitekusi jūra

Pro pastogės langelį Vilnius aukštai aukščiausiasis skrydis godžių šviesų judesių ir jūs jūsų veidas yra vyzdys šios akies pernelyg švelnios ir skaidrios kur eina Šventõsios Dvasios Totorių gatvės ir žibintas mūsų susitikimų Vilnius noriu vėlei išvyst Anelės namą prie Neries terasą kur laikas sustoja plaikstos aplink lakštingalų giesmėm klevų pavėsyje Vilnius šitoks ūmus pavasario priešaušris tirpsmas nakties valandų užsitęsusių be pastangų ir be nuobodžio Vilniaus gatvės kur kalba gyvenimas prisipildantis pats iš savęs ir skamba toji širdis pritvinusi miesto didžiajame kūriny.

rupūžėlė, ruplėta kaip lelija žydi prie darbo stalo gėlėtos kūdros prižėlė, ežerai prižaliavo, prišalo giliausieji duburiai – vienos brastos rąstai, susprogusio tilto atramos, kyšo kerpėtos kupros vėžlių nėr pasaulio, daugiau belaikytino išrautas, išplautas srovių ar išaugtas iš įžūlių sapnų ir svajonių, tik jų dar nedrįstam vadinti iliuzijom, kerplėšos kelios nugludusios, likusios aštrios peršinčios akys, gleivėtaodė nušašus darželio gėlė lelija rupūžėlė