Į pradžią › Periodika

Bernard Noël


Naktys yra didelės


Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje –­ nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.

Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.

B. J.


Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.


Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.

Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.

Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.

Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.

Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.


Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ


http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).

Bernard Noël

Grandes sont les nuits

Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.

Le livre de Vladas Braziūnas, Grandes sont les nuits, est une anthologie tirée de trois recueils : Imparfait, Hier est demain et le livre titre. La matière sonore est évidemment perdue : c’est l’intraduisible, mais elle frémit encore dans l’arrière-texte grâce aux ruptures, condensations et précipitations qu’ont su ménager les traducteurs. Une rudesse résonne ainsi dans le rêche des syllabes et les ellipses, ce qui intensifie la présence d’une richesse culturelle déposée sensiblement dans les inflexions, les nuances et le rythme des vers. Le ton général est lyrique : pas d’envolées cependant, pas de déclarations, le choix toujours de la justesse et de la précision. Tout concourt à entretenir une tension entre émotion et pensée, l’une colorant l’autre ou, parfois, la déchirant pour que reste ouverte la blessure qu’est aujourd’hui la conscience de l’état du monde.

La nature est là, non un décor, une matière d’où se détachent des mots, qui sont les débris concrets d’un autre temps : foin, branche, cailloux, poussière, fontaine, pétales… Ces mots sont dépoétisés car traités comme des éléments de remploi hors de leurs références. C’est une manière de couper court avec l’univers poétique traditionnel tout en ayant l’air d’en conserver la langue. D’où une sorte d’étrangeté naturelle, qui joue du connu pour suggérer l’inconnu, et qui nettoie le vocabulaire de tout stéréotype poétique. Les traducteurs transmettent bien ce choix en donnant la priorité aux ruptures, aux abrupts sur le sens. Le rythme qui s’en suit alterne associations brusques et enjambements qui secouent avec de souples enchaînements soudain offerts à l’ampleur du souffle.

Les poèmes, en général courts, débutent souvent sur un ton familier presque aussitôt rompu par une image ou une expression à contre sens. Pas de transition entre une évidence du genre : « A Vilnius, il neige, la nuit » et le vers suivant : « des égarements de l’été ». Cet ajustement inattendu met l’attention en éveil, l’entraîne à lire et à relire en privilégiant le mot, sa densité, sa musique, bref ce qui constitue la matière du poème et construit la figure de l’impression finale. Il y a dans cet assemblage verbal, cette façon de condenser l’élan au lieu de lui céder, une retenue et une modestie qui font la part belle au lecteur en lui procurant une émotion plus durable qu’un emportement.

Sans doute Vladas Braziūnas rejoint-il par là une hostilité au « poétique » qui travaille une partie de la poésie présente, mais cela prouve moins une influence que le partage contemporain dans toutes les langues d’un même problème. Et il est significatif qu’un exercice original du lituanien entre en communication directe avec des expériences pourtant « étrangères »…

Inese Zandere


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Vilniaus traukinys


išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti

1995 metų liepos 30–31

Literatūra ir menas. – 1996. – Rugpjūčio 3. – P. 2. – Vertėjo žodis. – Iliustr.: Vlado Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.

Inese Zandere

Viļņas vilciens


izvesta nakts ceļa aklajā līkumā es turu aizdomās savu dzīvi ka tā vēlas aizbēgt no manis atstājot vienu vietā no kuras neredz pagātni nākotni vientulības lielisko jēgu tikai kurlmēmu leišu meiteni aizmigušu uz kupejas plaukta un tumsu un es raudu aiz bailēm klusi it kā varētu iztraucēt kurlmēmās miegu vienkārši raudu ar asarām kuras iztek no acīm un slauku acis ar rokām kurām iztek caur pirkstiem asaru pulksteņa sīkie vienādie mirkļi un vienādi vienaldzīgi iesūcas ceļa tumsā it kā to nebūtu bijis raudot aizmirstu to ka raudu braucot aizmirstu to ka braucu dzīvojot aizmirstu to ka dzīvoju aizmirstot aizmirstu aizmirst līdz ieraugu tevi aiz līkuma tik tuvu skumju un apmulsušu it kā tu būtu atgriezies pacelt ko pazaudētu un tas būtu pie manis es pūlos atcerēties bet atceros tikai Viļņu un jūtu cik smagi vilkt tavu dvēseli zvaigžņu greizajos līķratos pa līdzeno debesu ceļu daudz vieglāk man būtu vilkt tavu grēcīgo miesu visu mūžu pa zemes dangām un bezspēkā palikt kādā bezvārda vietā kur nekad nepietur Viļņas vilciens vai palikt vilcienā vienmēr vienmēr ceļā starp vakaru rītu starp vārdiem ko tu vēl raksti lai es tos vairs nerakstītu bet viss nav pat otrādi nekā domāts viss ir citādi saplēsti citāti sapinas papīra driskas pelēkā pirmsausmas vējā un svarīgāk tagad šķiet ko mēs negribējām ne tas ko nepaspējām atlaižas rokas un acis ļauj logam zibēt nakts garām vilciena duna salūst pret pārmijām stabiem un stieplēm sliedes jau klaudzinot zaro pilsētas priekšnojautā ko vairs no saullēkta šķir vienīgi kūpoša migla pēdējā lūgsna kam nav vārda spēka un mērķa tikai izklīstošs cerības blīvums mežmalā gandrīz tai vietā kur sākas īstenība: – varbūt Viļņas vairs nav varbūt naktī tā pacēlusies augstajās augusta debesīs Viļņa mana nepanesamā nasta kuru tu pacēli viegli kā baltu akmentiņu uz tumsas ceļa bet vilciens atduras Viļņā sāpes sarkana saule un kurlmēmas leišu meitenes miegaino acu dziļumā mana dzīve no kuras man vēlreiz nav izdevies aizbēgt

1995. gada 30.–31. jūlijs


Pēters Brūveris


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>* * *

tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdėti dejuojant ar šniurkščiojant tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi

Literatūra ir menas. – 2000. – Lapkričio 17. – P. 4;
Brūveris, Pēters. „tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti...“ / iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 137.

Pēters Brūveris

* * *


tukšā istabā pie tukša galda apsēsties un vairāk neko. logā vējš loka baltas akācijas bet nedzirdami bez vaida bez šņuksta tad mēmi sāk līņāt lietus mēmi un palēnināti te ir kluss un krēslains divi rokas uz tukša galda divi acis piekaltas loga krustam un viena sirds kura ir zaudējusi

Māris Čaklais


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Pilkasidabriam bokšte

Pilkasidabriam bokšte laikrodis valandas skaito. Tiek daug jau? Nejaugi? Ding dong dongo. Lygiai penkios sekundės lig gongo sušlama sparnas. Varnos. Kur taip, sesytės, jojat? Išgąsčio laikrodis dirba. Keičias metų laikai ir drapanos, bet kas savaitę bokšte senas varpininkas užtraukia laikrodį. Kas užtraukia varnas?

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Māris Čaklais

Sudrabpelēkā tornī

Sudrabpelēkā tornī pulkstenis stundas skaita. Tik daudz jau? Vai tad? Ding dong dongo. Precīzi sekundes piecas pirms gonga aizšalc spārni. Vārnas. Kurp tā, māsiņas, jādamas? Baiļu pulkstenis strādā. Mainās gadalaiki un uzvalki, bet katru nedēļu tornī vecais zvaniķis pulksteni uzvelk. Kas uzvelk vārnas?

Čaklais, Māris. Slepeni ugunskuri. – Rīga: Teātra anekdotes, 1992.

Māris Čaklais


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Vienišas dviratininkas


Vienišas dviratininkas per popietę pro nupjautą lauką ir šieno kaugelę vienišas dviratininkas pro vienišą medį vidulauky krūmų ir nepjautų vingiorykščių fone vienišas dviratininkas šuva pamatęs dviratininką pradeda lot šuva taigi dar vienišesnis juk nelojo į šieno kaugę šuva taigi vienišesnis dar ir už dviratininką bet visi jie teikia man džiaugsmą vienišas dviratininkas vienišas šuva vienišas medis Taigi tu dar vienišesnis? Sako kažkieno balsas Taigi šitas Kažkas vienišesnis yra už visus?

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Māris Čaklais


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Vakaras, rūkas


Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien ne darbo diena. Tiktai riksmas. Bet gali būti, kad vėjas. Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo krauju.

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Knuts Skujenieks


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>* * *


pačioje eglės viršūnėj varnėnas vaidina betliejaus žvaigždę ir gieda hallelujah black is beatiful pašakėm kikiliai zylės žvirbliai ir kitokie papuošalai šalia eglėj tupi varna mini motiną jos motiną ir visą mano namų knygą žiū tokios tad mums tos balandžio kalėdos kitur gal jos velykom vadinamos?

2003

Literatūra ir menas. – 2004. – Spalio 1. – P. 19;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 90.

Pēters Brūveris


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>* * *

žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti kaip viską į vietas sudėt ateina Dievas ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos

Literatūra ir menas. – 2000. – Lapkričio 17. – P. 4;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 22.

Pēters Brūveris


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>irklas:

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.

Literatūra ir menas. – 1993. – Lapkričio 13. – P. 6.– Iliustr.: Džojos Barysaitės [Pėtero Brūverio portr.] nuotr.;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 10–13.

Pēters Brūveris


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Dūdelė

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers pūstančią kasdienę saldybę ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant

Literatūra ir menas. – 1993. – Spalio 31. – P. 16;
Brūveris, Pēters. Dūdelė / iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 40.

« first‹ ankstesnis123456kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content