Vladas Braziūnas

Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji

pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva vandva po sausrų į šulnius sugrįžta laukuose mūkia apsnigtos karvės ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po spurdančiais pirštais, pasieny zvirbuliai pešas su spurglių sielom šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio

šėtonas Erazmui atvertė Knygą skurdi vienaragio medžioklė pavyko raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių prapuolė danguos karūnuota Mergelė sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė slapta geografija pakeitė laiką į tavąjį sapną seniai nepataikau vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų kas rytą kas latrą nukeltų į dangų kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai klausyk, kokį velnią aš šičia rašau? prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas koks ten girtas remboja laivas per akmenes? atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą? trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą debesio ar planetos, ar interneto pašto kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos! menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi? girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja? myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

mėlyna karvė plaukia per jūrą keturi platūs ragai vakaro mėnuo šnekina Jurgį ką, pavargai neturi smako? Jūrmotė gieda kaip bitė dūzgia ramia širdim mėlyna karvė duos pieno viedrą varškę pavargęs, medų kabink židiny žaliai ugniai žydint babutės žygis – iš daržinės pas žaląją dar nė žymės, bet pasaulė darosi greitesnė per zvirbulio žingsnį akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje