Vladas Braziūnas

Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos

ei knutai uldi druskininkai pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai viešbuty tebegiesta latviškai upė nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne žiedo ne vaško blaškosi supeklės ei išsilakstėt po užpelkių upsalas alu vis dzert vis pa druskai vis um-pa-pa um-pa-pa leišis tuteišis trumpina kelią neria į rudenio upę paskui karvelį ulduką lapatai bum

blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis

taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Bernardinų sodo drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų

pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva vandva po sausrų į šulnius sugrįžta laukuose mūkia apsnigtos karvės ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po spurdančiais pirštais, pasieny zvirbuliai pešas su spurglių sielom šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio

Algimantui Aleksandravičiui paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos inkiluos – galingiausieji man užtarytojai mano žaismė pirmučiausia – sielos pusiau- svyruonėjančios žvakės su sna- po vaškuolėm dagtelėm, taš- kuotos mažybinės povos su perlų vainikais ir aukso žie- dais ant kojelių – pagaus ir nurinks ne iš tikro, numaus ne iš tikro, tik taip pasakyta dainoj, tai svajota tai visko – iš nieko – ir būta