Vladas Braziūnas

kaip tos upės ant žemės laikos kaip išlieka Nemuno sliekas ant sumalto Europos asfalto nesukrešėjusios vyšnios švysčioja debesio dūmuose šaltas lėktuvo baltumas sprūsta iš delno

vienąkart vienas – kiek mūsų? vienas ir vienas? ar du? trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu broli dvyny, nenumirkim būkim, dvyny, amžini lekia balandis su mirta – spjaudantis ugnimi broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu vienąkart vienas gali būti daugiau nei du

teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno

pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities

Lesiai Ukrainkai klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas apie matmenis, begalybę vis dalančius dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas? gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų džiovos važiavo į Druskininkus, druskos parsivežė Lvovan, pati sukristalėjo į klasikę druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais po rūką klajojančių, tarpais įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi druska ar skirstančių nuospaudų šármas išsiskirstė po mano kiaurus kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

vėjas iš Dievo, auksinis, dvelkiantis virš vandenų žilstančios bangos, tamsūs pilki debesynai, pro plyšį drovi kapucino plikė, ledo lęšis spindulius laužia ir kreipia į smaigalį – plykst protoplazminės liepsnos, plazdančios ligi šiolei šuoliais gyvybė, paplast kirmėlė, ir nuskrido žodis paslydo ir kėlėsi trečiąją dieną žodis nebuvo pas Dievą, jis grumės koridoj su jaučiu, Europą pagrobusiu iš Lietuvos autorius voras kryžiuotis bekojis, nešauk jo dar atsišauks, atsivėdės iš balkono, atlėks ant prožektorių šluotos plikõs informacijos pragaro pasiuntinys nekrikštyto genio raibumas sidabras iš laikrody mirusio laiko prie gintaro jūros

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta

banalumas to vaizdo, bet grožis baltos gulbės juodam tvenkiny nesakyk, kad lyg žaizdą meni besiskleidžiančią rožę nudainuotiniai posmai taip pat sudėvėti netylančio aido nesakyk, kad žvaigždė nusileido tik nuleidau rankas baltą gulbę pašert trupiniais nuo žąsų dar atlikusio lesalo kur neseks iš paskos, kurgi neis plikas žiedkotis styro iš sniego tokio tyro, kad irgi jau nesamo žiba žvyras, tik byra, tik diegia

esu naminis apdulkėjęs daiktas šventadieniais pašluostomas drėgnu skuduru oro uoste, stoty ar kalėjime snūduriuot jokio noro, vaidinimas baigtas akis nuduriu, žvilgsnis kliūva už rankenų žvilga vytintos šlaunys, gyvybė, kaktusą vilgiusi nebestygsta, kruta po tavo į sapną slystančiu delnu, kur ilgisi šiltos krūtys, šilko spenelių miegančios kulkos, renkasi debesys tavo plaukų, pilkų palei plentą ar stiksą į nugyventą bukoliką, tavo kaktos ovalas akina, teka ir leidžiasi, aklinas laikas bevalis daikto naminio, į sapną dantim įsikibus stingstantis delnas, jį kulkos veria ar stigmos švelnios kaip dulkės ant sprogusio lempos stiklo

man net keista, kad šįkart vairuoju ne pats, bet kad veža, kad mainos peizažai, kol kas dar pažįstami, dangūs pražysta kad lieka toli pranašystės, kad leista nuklysti į liekaną, aiškiai didesnę už visumą, būsimą ar nebebūsimą, autobusas rieda be dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti vietos, užsnūsi, perkirsi upę liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir meta jauną aukštyn, kad užvysčia kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja seną gyvenimą savo, o naują tik tiek kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios iš juodos gilumos patampomas blyškia- lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas būsimas, neatsivertęs, popierius varto vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie mano vardo sarkanais Dieva markeris