Vladas Braziūnas

meldų medus malonus klausai plūdės plaukti per upę namų natos sukabinėtos ant horizonto šerpetų crux – crux – kremzlės – sutrūksta nukryžiuotasis – kraujo maišas

gaudyk lauką, vėjo nešamą stiklą sudaužyto dangaus, gaus malūnėliai, kariaus vėjas su vėjo malūnais stiprūs, velniai! veidrodinėm smako akim, sukasi, eina ratelio, latvį ar kuršį laidoja, stingsta vainikan akmens, prie jo iš audros lipa Bangpūčio dukros baltijinio pūtelio žiedan virsta ruonėm, tyliai benardo plėviasparniai pelių angelai Girdavos pilyje sargybinis girdi griaudžiant ir mato žaibuojant vyrų kalavijus, šviesą iš keturių šalių, per vidurį kryžių viršus nutįso į rytus apačia nutįso į vakarus dešinysis kryžmas lėtai į pietus kairysis kryžmas į šiaurę

tą rytą visa pasidarė aišku diena prašvito kaip našlaičio laiškas šviesi ir nepaguodžiama, ir plynas žaizdotas rodės iškastas durpynas – lyg būtų iš kitų pabėgęs vietų kur kaulai apgraužti tebesimėto – lapes raudonas ak dabar troškina išlaktų visą Šiaurės vandenyną... tebesimėto kaulai kaip skudučiai juos lūpomis žemėtom vėjas pučia senutė klaupias, gaudžia sutartinę jos plaučiai paskutiniam elgetyne tą rytą uždarytame, ant kalno užlipęs kaulų ar senutės kalbą regi kaip rūką nuo durpyno kylant girdi: pratrūko ir visam nutilo

iš dugno šaltinio sąnašų saują semiu paskutinis ir pranašauju: Chaosas jau nėščias pasauliu, dievais bet greit juos Homeras į epą išleis ištvirkins juos baime, sukiršins karais sutvirtins juos meilės kerais įžūliais, – saldžiai jie vergauja, niauriai kankinas jie piktnaudžiauja pasivertimais – gulbiną, jautį, lietų jaučiu visa paliečia dangiškas kėslas visa išlieka, virsta žodžiu sėkla, kurią prie šaltinio pasės kas žemę įdirbęs, – ranka nenudžius to, kuris žodžio apsėstas

šlamės alėjos, pakelių sulytos vėliavos o pievos prikupės žalių žolių plazdėjimo šalta ugnis pasivaidens užpylė juodžemiu nežino nieks, ką išdudens varnai pajodžargos o trečias leisis ant širdies ir baltą ranką atneš ir ta ranka žydės per visą dangų

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės

Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

tėvyne mūsų, kur esi danguos linguok prie Guostagalio šventą garšvą lamzdelės tavo tarmę išringuos tik atsiduski ir išeik be garso nė vienas neatstums ir palydės lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj kitam krašte tėvynės ar vilties Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

dangūs ten plazda ir kliokia vandenys kaip alus šoka toj upėj pilvotoj pilnoj Pyvesoj, apvalus Viešpaties veidas šviečia ir jam, ir lankam smagu apyniui apsiriečiant ant jauno jaučio ragų lankai vos išlaiko slėgį volės taikos iššaut laikykit, vyrai, suglėbę šitą pasaulį standžiau pasaugokit daigą keroklį dainą ligi dangaus to, kur tik plazda ir kliokia kur niekad nebus daugiau