Vladas Braziūnas

latgãliai šilto pieno kanelin įmeta gyvą kaip pats gyvenimas varlę, kad pienas nešimas turgaus miesčionims parduoti ilgiau būtų šviežias ir nesugižtų mes grįžtame dviese iš miško išalkę ir saldžiai pavargę, sapnuojame samanų saulėje mirgančią šiltą paklotę ir spiečių mažyčių minčių, kiekviena po mirtiną geluonį geldoje sūriai balti kaip suplotos paliepių traškios ir didelės galvos, na ko taip loja mažas sutrikęs šunytis kaip pirmąkart varlę išvydęs

susitraukęs, sulinkęs, visai lyg ištrauktas iš jūros, pavėsin drėgnan paguldytas tarp kopų dviejų apkrūmojusių, vieno gyvãša- kė žìlsta prieš šviesą sidabro rasõs lašely- tis: dar neišeik, dar pasėdėkim šiaip dar pakalbėk tą patį, tik gražiaip

1. saulė kiáurai sodo pavėsį uodas raujas į kraujo šviesą be šešėlio pro šalį žmogus nebegali užmigt nei pabust nebaigtinėj tėvynėj liūdni patyrimai netilps sakiny sakini piligrimai pro šilą saulė kyla, arimai įšyla be šešėlio angelas klūpo karštą anglį lytėjusiom lūpom 2. saulė kiáurai uosto vartus iš šiaurės namo riedu kaip šventas Motiejus sukuos ratu Kuldygos kelio žiedu rodyklės į Rygą, Liepoją, Sáldų lapoja vartai, ir užželia kelio ryklės, vien tik gegùžraibės žiedas ant šlapio asfalto

leidausi į, tekinas pro vìsa pragrota iš vìsa turėjo vienąkart sprogt susinešiot, suplyšt pusė kalbos, liekana be lapą kapas apžios lapė nelos, sudubo duobė kur būta gražios pradžios trypčiot gali ar iš įniršio trypti žinom tą krytį, pažinom tą kryptį

vėjas iš Dievo, auksinis, dvelkiantis virš vandenų žilstančios bangos, tamsūs pilki debesynai, pro plyšį drovi kapucino plikė, ledo lęšis spindulius laužia ir kreipia į smaigalį – plykst protoplazminės liepsnos, plazdančios ligi šiolei šuoliais gyvybė, paplast kirmėlė, ir nuskrido žodis paslydo ir kėlėsi trečiąją dieną žodis nebuvo pas Dievą, jis grumės koridoj su jaučiu, Europą pagrobusiu iš Lietuvos autorius voras kryžiuotis bekojis, nešauk jo dar atsišauks, atsivėdės iš balkono, atlėks ant prožektorių šluotos plikõs informacijos pragaro pasiuntinys nekrikštyto genio raibumas sidabras iš laikrody mirusio laiko prie gintaro jūros

ji tiesiog kramto nagus, ne kremtasi kalbõs figūros jokios, o ir moters neypatinga šiaip tik juokiuos, išgalvoti ką nors patingau akies krašteliu tik stebiu – mintančią savo rankomis chaotiškoje prieblandoj, kur mirsčioja nuobodžiaujančios dvasios, aistringai šnekinamos ritualistų, šnabždesiai geidulingi sklinda ką beveikčia, jeigu patirčia ją dvaselę, nagus bekramtančią, viską pamiršusią, laiką ir laikraščių klyksmą diskusijų ritualus ar žinai, koks pasiutęs alus ir latvių, ir mūsų pusėje dygsta pláukėja, plūsta iš kubilo lauk, dar palauk, dar numirt nepavyks tau

lėtas laikas, tiksintis mano kalboj, o greitas tavojoj, nebesugriebsi raiteliai báltai už Dniepro jojo ir nuklajojo bekėpso Babelio šmėkla it varnalėša, tautovardžių sėklom apkibus mėlynasis mėnulis kas septyneri metai Andalūzijoj, sužeistas varnas, prieš rytą išėjęs į miegantį mažą miestelį, raudona gaisa, išprotėjusi pìlnatis, pažadui pildantis, mirgant miražui dalybos nelygios, žingsnių aidas žingsnius aplenkia, prie savo mirties neprisėlinsi šunes neprijaukinami, neatpažįstami tavo skiemenys, vėjo žiedai, nors vėjas tas pats, kur lydėjo iš Azijos plynių vėjas toks stiprus, kad neįmanoma žodžio pratarti, sėdim ant žolės už namo ir tylim išsigydyčiau, būčiau naminis, išmokčiau metamą kaulą pastverti, mėgdžiot balsus visomis kalbomis iš karto, bet laikas

vejasi vėjas žalčiauodegis per keturias debesio juostas austrų avialinijos prašo nevaikščiot sparnais ką išmanai? devynis kartus nudegęs, dešimtą – kirpsi? neleis už tavęs nei tos, kur devintoj vietoj ar klasėj sėdi nei kitos, palauk, leidžiamės Vindabonon oro uostas ant šono, laukai lopinėti, pro langą lenda žalčiai šaltviduriai – vilkikų vilkstinės, vilktakai katedrų durų auksas, aũšta, kumpsta vienuoliai skriptoriai, Riptono atsiskyrėlis rytą klausosi strazdo, šlyno, mėlyno molio žirgeliai dvyniai, Šlymanas neseniai trisdešimt sidabrinių atkasė, vyriai kaustyti deimantu, deivės, upeivių moterys kad jau baisiai regis matytos kitos nėščios, kitos su kūdikiais, kitos dar nenubudusios, šypsos, su naščiais mėnulio vandenio, grándės, liūtas apžiojęs grandį belskis, Agnė apžergus liūtą, rojus kankinimų sodai, šukės, kaučiuko šukos klapčiukai uoliausi budeliai, šūkauja girios gegutė, girias, neužsibūti ragina prižiūrėtoja, ragana kreivarietė, lizdas su dviem užperėtais žalčio kiaušiniais voras – žirgt žirgt – it žir(g)nis zìrneklis – žengia į dangų žirgas žvengia po langu žirgeliai po kraigą laigo vandenys teka, dievams atitekusi jūra

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta

…prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįmanomas bepažint o mano angelas, puolęs į antrą ratą dangaus išsekintas sugulovių visos kalbos tik jom vergaus dangų it seną rakandą garmėn pradangìnęs, nudañginęs ženki į mano pragarus išsivesk mane, vagį Barabą