Vladas Braziūnas

čia karūna, čia jos veidą uždengia plaukai, o čia mažas berniukas oi, dar nenupiešiau rankų Viešpatie su viešpačiukais kuo jam kabintis reikės į gyvenimą kuo nuo gyvenimo gintis, žiūrėk kaip pabalo balsas, nei bėgti, nei rėkt pavargau, ar negrįžta, ar nesivaidena pasviręs, į vyrą šiek tiek panašus, šiek tiek į madoną su kūdikiu, lapų vainikas pabūsiu lauke prie tavęs, palytėk tarpus sienojų, ten samaną žalią pernykštę per nykštį didesnis jau šiemet rantas į staktą aukščiau vis įsikerta randas senasis gražiai užsitraukia per žiemą randasi naujas, kol metai išeina į šipulius šitaip aukštėja skiedrynas, raudoni sliekai jo pakojy, o džiaugsmas babutei iš turgaus parnešus krakmolo saldainį, margais popierėliais taisytą, atgurga pavasaris, vėl iškeliauja, graso, negrįšiu grąžą gali pasilikt negrynaisiais griovelių vandenimis polaidiniais, įgriso grįžčiot per petį, ko nepametęs, įgalūs gėlių pardavėjai, o gėlės iš piešinio nieko nepriešinu, laukiu kol debesys, viso gyvenimo šviesą sugėrę, plaukui nutrūkus, tėkšis veidu į lauką

vienąkart vienas – kiek mūsų? vienas ir vienas? ar du? trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu broli dvyny, nenumirkim būkim, dvyny, amžini lekia balandis su mirta – spjaudantis ugnimi broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu vienąkart vienas gali būti daugiau nei du

dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos, palaimintos, laimė nejau ir nuo jų nusisuko Baltupių eglė sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau: nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės lig ryto išstovėtos, pasilgtõs nėra tavęs nakty, vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša

kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės