Vladas Braziūnas

migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos

amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti, ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera arba labai negera, turėdavau kur pareiti, tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos, tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau, gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą, žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

šlapia, karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų lėki ir paklausk ar duos mum giedrą

Zitai Kelmickaitei 1 karklažvirbliai nurinkinėja stalus kavinėj Pas Karlį aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos nušiuręs kuosos jauniklis ir niūrūs balandžiai ant tentų praeina jaunuolis su juosta raudona–balta–raudona o kitas, prikliunkęs alaus pavėnėj patrankas drėkina 2 žuvėdų vartų kampuos patrankos vamzdžiais į žemę iš jų sulapoja danguos margas aušramedis pilnas svaigių spindulių kurių pridainavom, prišokom su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm priskardėjom, prigrojom, prisukom rankom sukibę žaibų mūsų lajos pilnos vaisių kaip tekančių saulių sklidinai pridainuotoje Rygoje 3 Domo aikštė prikvipus laukais ir miškais Zitos varpinė skardi visais devyniais varpais aidėjimo, baltų sąskambių Katedra

„Jėzus nuliūdo tvaną padaręs, pasigailėjo žmones nubaudęs“ (žemaičių giesmė) nesitikėjome priplaukti kranto nei salos ir buvome iliuzijų ir nevilties prikaustyti prie stiebo visų po du, visi privalom veistis ir daugintis, kaip liepta ir palaiminta be galo ir be saiko ir užtat netrikdomi, be meilės, nes be meilės trikampio, be trečio, be imtynių kruvinų, be meilės šokių nebuvo pertekliaus, užtat ir kultūra vadinamo pasileidimo paskiau paleido varną, rado krantą išlipo nėščios, tai tada prigimdė