Vladas Braziūnas

šventė dar tik prasideda, lik čia kur – čia? su mumis kurčia mano dvasia dienomis užtrenkta, nuščiuvusi naktimis ką aš kaltas, išvydau netyčia raudančią nereikia kad ir ką man sakytum, ką tau sakyčia skauda susitiksim galinėj stoty, atgalinėj galybėj žodžių, jau nesamų neša mus, neša miražan per dykumą išdykęs asilas

koks čia ežeras, jei be Meilės salos kad miegočiau kietai minkštai man paklok po galva – riedantį akmenį dumbantį dugną, debesis baltą atspindį mano nustebusioms akims pro plyštančius atspindžius irklas vandenį lyg bibliofilo peilis knygos puslapius pjausto koks čia gylis, gali tik nujausti ežeras tyli

rupūžėlė, ruplėta kaip lelija žydi prie darbo stalo gėlėtos kūdros prižėlė, ežerai prižaliavo, prišalo giliausieji duburiai – vienos brastos rąstai, susprogusio tilto atramos, kyšo kerpėtos kupros vėžlių nėr pasaulio, daugiau belaikytino išrautas, išplautas srovių ar išaugtas iš įžūlių sapnų ir svajonių, tik jų dar nedrįstam vadinti iliuzijom, kerplėšos kelios nugludusios, likusios aštrios peršinčios akys, gleivėtaodė nušašus darželio gėlė lelija rupūžėlė

ruplėtos lelijos palangėj, ant jų vabaliukas raudonas ir mirgantis mėlynas tavo žirgas keturiasparnis verdantis vanduo, ledinis vėjas, šlitinėja apie laužą, šnypščia paskalos pernykštės, užpernykščiai barniai rasotos pievos, erkės siurbia pasaulio kraują vos atsimerkus girdi, kaip gurgia tavy ar upely iš mirusio miesto pabėgusios alkanos pelės neliko nė trupinėlio, nieko neliko iš vaikiškos meilės, vien tik išdrikusios eilės, neaiškios nuojautos, Trojos laiškas

esu naminis apdulkėjęs daiktas šventadieniais pašluostomas drėgnu skuduru oro uoste, stoty ar kalėjime snūduriuot jokio noro, vaidinimas baigtas akis nuduriu, žvilgsnis kliūva už rankenų žvilga vytintos šlaunys, gyvybė, kaktusą vilgiusi nebestygsta, kruta po tavo į sapną slystančiu delnu, kur ilgisi šiltos krūtys, šilko spenelių miegančios kulkos, renkasi debesys tavo plaukų, pilkų palei plentą ar stiksą į nugyventą bukoliką, tavo kaktos ovalas akina, teka ir leidžiasi, aklinas laikas bevalis daikto naminio, į sapną dantim įsikibus stingstantis delnas, jį kulkos veria ar stigmos švelnios kaip dulkės ant sprogusio lempos stiklo

man net keista, kad šįkart vairuoju ne pats, bet kad veža, kad mainos peizažai, kol kas dar pažįstami, dangūs pražysta kad lieka toli pranašystės, kad leista nuklysti į liekaną, aiškiai didesnę už visumą, būsimą ar nebebūsimą, autobusas rieda be dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti vietos, užsnūsi, perkirsi upę liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir meta jauną aukštyn, kad užvysčia kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja seną gyvenimą savo, o naują tik tiek kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios iš juodos gilumos patampomas blyškia- lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas būsimas, neatsivertęs, popierius varto vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie mano vardo sarkanais Dieva markeris

kas, Knutai, jos pradžią matė mātes mute vai Mutes Māte?

vos spulgsi lempelė, apspuogęs veidrodis spokso į nuogą paauglę išliūdėsiu, ir vėl išliūdėsiu tave į drėgną rytmečio šviesą, jau brinksta uodai, iš kur tie uodai, tos dilgynės paslėpsnius liežiančios, pažastis turi būt kokia nors priežastis nuo medaus, nuo pelynų, nuo pieno nuo karščiuojančio rando ant riešo, pelės nageliais pradraskomo rask tenai žvynligę, šienligę, ką tiktai nori, tymų, vaikystėj ne- persirgtų slogią klejonę, kad vėl būtų paprasta prisilytėti netyč lyg muilo putai užtiškus ir sugrąžinti ją visą – jai pačiai – lygią ir glotnią

dainuojančios didelės akys, lūpų landa purpurinė, lakštingala gieda Saint-Saënsą sniegtarpiuos: pramuški ledą rasi sidabrą praplėšk dėvėseną rasi dvēseli

sidabrinti vario lakštai spalio dagerotipai lapės raudonos laksto po apskritą stiklą dvaro gyvieji paveikslai su rožėm, pozos – tam tikros Tiškevičius vandenį laisvą pašventina irklais angliadegiai ant kranto stengias nesumirksėti lapės raudonos rangos vyzdy atsišviečia: plytės rinkę viela varydavau ne į Ringę, miela, – į Rygą