Vladas Braziūnas

Dievas žmogų mylėjo be galo, jam iš grobo padarė Ievą, pamatė, kad žmogui dar negana – iš miežio padarė alų. Apyniais apipynė ir dainom sutartinėm. Pirmiausia buvo alus, paskiau buvo žodis – iš alaus ir pasaulis rados. Užtat po šiai dienai margo pasaulio gražiausios pradžios ieškok Pasvaly, alaus kubily, kur jautis, iš miesto herbo išlipęs, apynių aptaisytas vainikais lyg kad Velykos vis būt ar Sekminės – linksmiausia šventė be galo, – vis per tą alų! Vis per tą alų!..

iš naminio audimo dainos aguonėtuos Svalios pabariuos iš švelniausios šiurkščios gelumbės iš skaisčiausios tamsios giminės iš to meto kai tratino būgną besarmatiškai pratino ugnį prie šelmens savo artimo brolio savo brolį prie smengančio molio taip skaistėjo taip tvino rytai sidabriniai trobų pamatai taip švytėjo pakartą ant balkio plakė vėjai sukilėlio dalgį

atgavę sostinę, netekome valstybės važiuoja Vilniun pusbadžiai lietuviai ak ne griuvėsiai jiem kalbėtų, Trãkų pilies arklidės it Versalio salės ir tie, Rytuos vergavusie per amžius totorių chanams, Lietuvos bajorams ir tie, kur ilsis, Dievuje užsnūdę pasaulio sumišinuose regėti akim to pat gimtosios žemės molio užklojusio akis, kad nepaklaustum kur lekia traukinys ir ko sustojo lietuviškoj žemelėj, parašyčiau tau laišką, geležinių durų varžtai sužvanga, ir triukšmingai atsidaro vagono durys, pro miglas sargybą matau, kaip varo laukiamojon salėn pasieny drybso leisgyvės žmogystos nekeikia ir nespardo, ar sapnuoju bet niekas į mane neatsiliepia nei gražūs žodžiai mirštančių prikélti dainų klausyti, nei piktybės žodžiai atmainūs padarai, tačiau nelýgu širdis ir lūpos krešančios, net keista kaip niekados aš lūpom nemokėjau nei tau, nei atminty, užtat kartoju širdis jau kalba, lūpos dar nemoka į molį, rūką, seną ir į vaiką ir Dieve duok, kad nekalbėtų lūpos

kaip tos upės ant žemės laikos kaip išlieka Nemuno sliekas ant sumalto Europos asfalto nesukrešėjusios vyšnios švysčioja debesio dūmuose šaltas lėktuvo baltumas sprūsta iš delno

pagonių baltų liekanos lietuviai pajūry sugraužėję akmenai namai pražuvę, dykumų liežuviai kalnų pušim užėję aklinai ant jų varnai, ereliai prispaudėjai baisybmečių teisybėj ir sapnuos antai Didžioji armija praėjo sumaitota didybė aimanuos nuo spragančios Maskvos ligi Gumbinės nuo ledo ligi pragaro nakvynės eitynės per sušalusius pulkus budynės per ledynmečių laukus o mes po savo smėliais, savo krikštais mes niekur neišėjom ir negrįžtam mes liekam baltų liekanos, už mus dienoj paliudys šviesulys nuožmus

te jis suranda kryžių ne namuos paieško duonos plento akmenuos dantis atkanda, pižama nudryžus te būna jam baisiau negu paryžius paryžius alkanas, pašerkim jį, bet – kuo? pėdoj ėriuko užterštas vanduo ir verkia erkės: kraujas neskanus pasiųskim jam nesenstančius sapnus paminklų kaukės, žmonės-taikiniai pasvirdami kančion arba atakon labanaktis, vaikučiai, dailiai sakom ko svaičioji, jei pats tekariavai žydrų vaikų paklaikusiuos sapnuos žinojai – už tatai nedovanos

1 rausvina akina vakarė saulė baltų nužydėjusių pienių skaistkalnę kaip tuos laukus neužmatomus eitume jei bent vieną, bent dieną ligi pirmojo vėjo pasilaikytų bent dieną Dievas pasergėtų šitą švytinčią, tą milijardinę armiją bent ligi ryto, lig kito įžambaus srauto, kitos šviesos, mėlynrausvės 2 norėčiau būt kunigaikštis šio tilto, norėčiau vaikščiot kaip vaikšto pilkosios pelės ir baltosios kielės ir balsas dainos, pakilęs ir pasikėlęs, neaišku iš katro šono, vis tiek iš skaistkalnės

ak kas par leišiem ak kas par alu! Knuts Skujenieks europieti, augęs pačiame palietuvy knieti vis paklaust, o ką galvojam, kaip gyvi klyvi ar vaikaičiai klykia, ar laukais į Rydzinią dar Velykė kiaušį, skaisčiai išdažytą, ridina ar Mūšos pakriaušiuos dar miselė kruta, dar gyvena ar neliausit šiauštis, zvirbuliai, prieš Knutą ir prieš meną brisk dar mūsų pusėn, kad jau vis labiau koštuvės knieti duok šen baltą ūsą, europieti, prie dangaus prikniedytas

tai tu pridžiaustei drobių ant langų? nuo Lėvenio tekančio tako latvėjančio vėjo ko teko neteko ėjo nuvėjo gomurio dangun liežuvio paukštė

aš išeičiau ant kalno pažiūrėčiau į jūrą paklausyčiau, gal kalba ko taip šalta ir liūdna lyg lietuvės dainuotų kur nepateka saulė pusę metų, lyg nuotrauka kur kiekvienas – nesavas tarp savų, o išdavusių pragaištingas metalas gaila ėmusių, davusių vienas varganas galas begalinėse plynėse sniegą pusto ar smėlį bangos kilsta krūtinėse – ak, dangaus žydrumėli