Vladas Braziūnas

iš dugno šaltinio sąnašų saują semiu paskutinis ir pranašauju: Chaosas jau nėščias pasauliu, dievais bet greit juos Homeras į epą išleis ištvirkins juos baime, sukiršins karais sutvirtins juos meilės kerais įžūliais, – saldžiai jie vergauja, niauriai kankinas jie piktnaudžiauja pasivertimais – gulbiną, jautį, lietų jaučiu visa paliečia dangiškas kėslas visa išlieka, virsta žodžiu sėkla, kurią prie šaltinio pasės kas žemę įdirbęs, – ranka nenudžius to, kuris žodžio apsėstas

šlamės alėjos, pakelių sulytos vėliavos o pievos prikupės žalių žolių plazdėjimo šalta ugnis pasivaidens užpylė juodžemiu nežino nieks, ką išdudens varnai pajodžargos o trečias leisis ant širdies ir baltą ranką atneš ir ta ranka žydės per visą dangų

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės

esi tu upių tėvo dešinė krantinėmis po mūšių sugipsuota tu savo gyslom varinėji miesto ir ašaras saldžias, ir kartų juoką pušynų jodas, geležinis juodas vanduo – kanalizacijų paguoda tu visažinė, žydinti visom vaivorykštinėm didmiesčio tiesom mašinų vėtra įsiūbuoja tiltą jis aimanuoja, bet nedrįsta kilti prieš mus, jis mūsų kojoms paklusnus mes jam atstojam paskutinę viltį kai tu aukoji Vilniui savo vilnį o jis alsuoja už tave – už mus

Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

tėvyne mūsų, kur esi danguos linguok prie Guostagalio šventą garšvą lamzdelės tavo tarmę išringuos tik atsiduski ir išeik be garso nė vienas neatstums ir palydės lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj kitam krašte tėvynės ar vilties Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

iš ryto saulė kasas paleidus aukštais pušynais plaukus šukuojas kad būtų linas ilgas kaip kasos kad saulės pluoštais tvaskėtų kraičiai o baltapluoščiai mėlynažiedžiai o baltaveidės mėlynaakės šilkų kasnykai ir aukso žiedas darbai kas rytą kaip saulės pateka

jau galim rudenį pašaukt iškėlę pėdą virš galvos ruduo, iš varpų ir iš lauko gėlių vainikais vainikuotas pareis namo, prisės prie stalo kur mes, iš nuovargio apsalę žiūrėsim į sunkias rankas ir siaus mus vakaras šakotas (jo ūksmėje klausiaus kadais kaip šaukia mus, bet ne vardais) žolynais stalas bus nuklotas ir bus nedaloma, bus viena ir mūsų valandos, ir dienos ir mes žiūrėsime apsalę kaip duoną duonriekis sujungia

dienos pailgos nelyg laukai vyturį pilką aky laikai virpsi ir kliedi žmogaus dermėm grūdas nurieda dangaus gelmėn

dangūs ten plazda ir kliokia vandenys kaip alus šoka toj upėj pilvotoj pilnoj Pyvesoj, apvalus Viešpaties veidas šviečia ir jam, ir lankam smagu apyniui apsiriečiant ant jauno jaučio ragų lankai vos išlaiko slėgį volės taikos iššaut laikykit, vyrai, suglėbę šitą pasaulį standžiau pasaugokit daigą keroklį dainą ligi dangaus to, kur tik plazda ir kliokia kur niekad nebus daugiau