Vladas Braziūnas

giesmininkas bretonas, girtas kaip strazdas pasirėmęs į grabo kraštą, britas, perbridęs brastą sąsiaurį, gal neprastos šio krašto seserys kad neprašomas lydi į vakarus vakaruos užu jūrių dausos, kas klausos penkios kryžmos ar penkios kaliausės pasiklydusios kryžmadulkės nusipurtyki purpuro dulkes, į vidurį gulkis į aklikelę, ką jau tos giesmės beprikelia pritaria prūsas ir keltas, variagas vikingas rikis rinkis iš seno dievyno, kam alų, kam midų, kam Ringės vyno statinę, merga dar galinga, stati stuomenėta lininė kaušą į burną, kaušą apkaušusiam Vaižganto vaisgamčiui ar kaip norint kitaip išsiaiškintam vaišint papirkti, o jau paskiau tai į pirtį, kur girtas kūrėjas bretonas kaip strazdas tik brazda, grabinėjas tik po blauzdas, o jau nieks jo negirdi, net tas kam jo giesmės, bekliedinčios dar ir tautas, ir datas, ir natas, nuskirtos

Żalojo żemiéj kunc tawa prażus, O żwiras akies użgiesis. A.Mickevičius. Svitezietė (vertė L.A.Jucevičius) tie vyrai žvyro duobėse juose jų mirusi dvasia joje akivara – už ką? už dyka: duodanti ranka ir užmušėjam, ir šventiem sugirgžda žingsniai, priartėja sugargažėjusi idėja už tai, kad jai nenusidėjot nelemta būti pavergtiem o laikas kviečia gilumon besikartojantis sprendimas trasuoja žodžiai, o namo vilioja vien kurtus švilpimas strazdų, šaknų ir tuštumos kurioj nei krisi, nei pakilsi ir kam meldžiuosi – neatskirsi ir nepamilsi – kas išduos

Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi

kur upės žiomenys – pilis Europos vieškelius prilis staigių krantų atragiuose suplūs nepaklusni dvasia dvi upės apteka aplink aplenk ir atsaką atmink terasos – godulio kapai šventasai, nuodėme tapai šarvai ir kryžiai, bet klasta juos kryžmina Neries brasta ir per ledynmečių girias jų krikštą varo į marias ir gema miesto branduolys jan senas Viešpats teužklys vaikelį perneški krantan ir amžiams patikėki – man

Dainuojanti burna nepaiso burto naktinę obelį pabaisa purto bet grumiasi alkūnėmis naktis ji su mumis mums nieko nenutiks kol svetima kol sulpia mano pulsą aš tavo būsiu kai manin atgulsi kai žemėn lėks nurėkštas obuolys burna tylės bet rėkčios nebylys: jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų kas grįžo į namus – dangus prarijo kas netikėjo tas ant lauko nuogo klaikiom akim supančioto apuoko tai miestas svetimus garsus sugėręs jo sielos ežere prigėrė žvėrys krantuos gyvena kirminai dulkėti o visa kuo turiu šventai tikėti pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo kur atgailauju kaltinu meldžiu kur kapas naujas po senu medžiu bet jau naktis mane ištraukia – burtą ir savo rankom obelį išpurto mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ?

Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji

Praeitis praeis žeme šitą eiseną nebylią nepataisomą vergiją rūsčialapės mano girios šneka mirusia tarme vis minėdamos mane juodą mano gyslų gaisrą kur pirmykštės dvasios švaistos tarp aklystės ir pašvaistės ji šalta ir svetima ji išalkino mane ir mana mane penėjo ir tą vaizdą įkalbėjo paskutiniam tamsume: už Jeruzalės – laukai ir keliai, kur grįžta keliais ir alyvžalės ugnelės švytuliuoja pakrikai

Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas, vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara, kaip liūdnas atminimas mėnesio, per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį, apie vaikus tu galvoji, pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį, apie tai, ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo, pilnatis krito Lenkija, drebėjo šunes skilinėjo Viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve, gerti, neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju, kad geriau nebūti su tavim, kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą, per rugpjūtį ir nebūk, kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį, skečiantį sparnus čia apinasriai, bezmėnai, šaukštai čia alus, verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų Viešpatie, koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų Viešpatie, neleisk lengvai numirti apkabinus, kas toli toli vieną kirtį, paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos, kada, kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda