Vladas Braziūnas

perakėt, išsivertusius įtartinus trupint kalbos faktelius be konteksto kalbos, kurios realiai nėra atitrauktõs nuo realaus gyvenimo nuo žmonių, kurie ta kalba šneka kaupti aprašinėti šluostyti dulkes šlavinėti ir šluoti, ir šlamšti šluostyti, šliaužiot, šlaistytis po debesis mėlynu skuduru laužyt liežuvį ir velti patenkinta vyro puikybė, ir tyliai verkianti moteris, gražūs nusiteikimai, manymai, manijos ãpklausos, jų rezultatai lentelėse ir diagramose bendrint, daryti išvadas šiaip čia kalbu, iš lubų o tu sprogdini sienas lingvistines, aišku

pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities

Lesiai Ukrainkai klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas apie matmenis, begalybę vis dalančius dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas? gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų džiovos važiavo į Druskininkus, druskos parsivežė Lvovan, pati sukristalėjo į klasikę druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais po rūką klajojančių, tarpais įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi druska ar skirstančių nuospaudų šármas išsiskirstė po mano kiaurus kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

tvankioje Pietų šalies lauko kavinukėj kur renkasi poetai, dar nepažįstami kalbos apie kalbas, įtariai nepražystančias neprasiskleidžiančias, vystančias ant užsilaukusių lūpų miestas yra žmogus, turintis vardą ir tarseną miestas tursenantis, miestas, zovada lekiantis žodžius tai išversi, ištversi, bet svetimo miesto arkose nors pasikart, Odisėjau, šunes nelakinti springsta metaforom, duobę išrausia ir pakasa duota kasvakar, kas metai, o kas minutę neduota būti ant lūpų kaip liūdi kalba nepasakoma tavo Itakė ar mano aukso raselė meduota nenukrečiama, neišsaugoma vienà kaip ir viskas – víena

išeis į šventlaikį tie Šventaragio žmonės rãgas liepsnos mos, ragas ugnies švies sumedžioto žvėries, kvies gentį į puotą, krikščionys sulėks neprašyti, dievus apgalės, pilies bažnyčioje plavinėja paklystžvakės, tavo porėto kūno akliraštį skaito mano nervų galūnės, griūna randai ant randų po avarijų, po vegetavimo amžius nesuskaičiuojamo laiko, paklaikus klausaisi piano ar forte juodų vienuolynų, pavargusios sienos vos laikos kontraforsų ramentai trupa, lūpos apšąšta pavėjy bučiuojantis, vėlinas vaikas užaugt pasimatyman penktą ir šeštą ir paskutinę valandą, ramstos į tvorą šviežiai suvaikėjęs seniokas, seniaĩ išėję svečiai ir sẽniai išsivadėjusį juoką srebia su dugno mielėm lengvabūdis, paklusęs akimirkai gal iš už girių iš už mėlynųjų, kur žmonės, jau mirusie moja akliem mano pirštam, vienintelei tau bemieliem

išsižios rudeniop pamotėjanti saulė, nebūta stingty apsistojusio tárpijų laiko, atolo, atpuvusio rugio ar bulvės buvęs yra tik dabar, o nebuvęs per amžinus amžius tik nesumoju katras, kurio aš atsimint neįstengiu gegutė kukuoja namo, o ką privalėjau išperint iš kur šita kirbinė žodžių, kiekvienas nuduoda, kad mano kalbõs namuose nuo sienojų senų atsiknoję gyvenimai tapetų ir laikraščių dūlantys sluoksniai ir draiskanos trupančios musių tupėta ir mūsų pakilta ir pėdinta, laukta susėdus, nutykus ir galvą nunėrus tykota grįšiančio žvėrio, iš užjūrių plaukta, į krantą leista balandės ir varnos, o žinios kasdien vis tos pačios akys tik plačios, vyzdžiai, lietuje atmirkyti, skaidrėja markstos prieš saulę, gal jau paskutinę ir švelnią pamotė patalą kloja, kilnoja paklodes ir purto purvinas rožlapių purpuras nugula kojas ir slenkstį

pilkoji palangės perkusija karinės istorinės pauzės kaktusas šiapus, o gležnos paupės baisiai jau tolimos sakytum, tą laiką kas pavogė rãmuvą ir ramùmą ateities antikinis rūmas viešbutis, tavo gyvenamas vis ta antroji eilutė neklūsta, taikos priminti pilkojoj belangėj per pusę aš su jaunuolio mirta ir gẽbene

amžinai po banga: pirmas, antras ir trečias meluojantys kartai, košmaras baigės laimingai, rasti vandenyne gyvi ir sveiki, pasigavo srovė ir nusinešė, buvo nusilpę, rytinėj pakrantėje vyrauja ramūs orai nors rūpesčių kelia stìprios srovės, kur teka nuo kranto į jūrą nebent kada nors kitoje, paralelinėj Patulo Tãtuloj, neiškylančioj niekad o gal ir banguojančioj, imčiau užšokčiau ant, bet ne skiedra

lėktuvų pačiūžos per matinį vasaros ledą, tulžtantį vis bespalvyn tik kraujas toks pat kaip pirmajam spalvo- tam kine, iš vo- tiẽs, pratrūkusios tėvo nugaroj ties kairuoju mentikauliu, imasi žuvys, ir sprogsta gyslų tinklai ant dainuojančių žydinčių rankų

rudenį palaukės plynos plyšta gulbių sutartinės plyšta gervių sutartinės ant augtinės išaugtinės lygumõs virš jūros lygio Dauguvoj gulbelė klykia čia po saule lygios kybo lýgumos, laukų, sodybų pynės, požalis mirtynas už kelių darželio lysvių aš čia vaikas pasiklysiu Dieve, nelemki mano kūneliui mirimo lėto kad nepaspėtų rankos kojelės sušakalėti