Vladas Braziūnas

kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos

kas tuose horizontuose laukia tie kalnai – pelenais pro akis arba rankų stulpai atlaikys nesulaikomai svyrantį laiką susiūbuoja ir – gálva į vakarus ten už vartų – prievartos pervartos tavo rievės dieviškai pervertos kas eilutė – krešantis lašas kraujo lažas gyvybės tvirtovėj templa mundi – pagundos templė tirštą prošaknių erdvę apglėbt slenka žaibas ir perkerpa srovę

vieno kūno nariai, susitikę vėluojančių, skubančių veidrodžių mugėje, šventas aliejus ir gaisras verdenės vartuose, geismo apakus vingiotyra balnugãris atãtvanas verčias per pylimą, erčios skiriasi, nyra viena į kitą atospindės balzgano ryto, Márnos ãtsaloj rymo nepabaidytas garnys buvo? gal, bet mirė tikrai, ir manęs vėluojančio laukia ir ūksi laikas, kritęs ne mūšio lauke, nemarusis

ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

(siaurukas, rūkas ir akla iš rūko nyranti migla) šioje baltutėlėj migloj kumeliukas, baltas ir šiltas tyliai rupšnoja ir dreba siūbuoja ir trepinėja mūsų pradžiõs pabaiga, dar neįmatoma (ak, menu, kaip žyra į upę akmenukai nuo kriaušio ūmaus) o gal tik viduržiemio naktį o gal tik per debesio plaštaką ką nors sugalvok, atitolink paritink nuo kalno gniūžtę švelniai kaip aukso žiedą vėjo paūkiamą pa- tilindžiuojamą (tyliai vaitodama skamba naktinė viola da gamba tik ji begyva manyje nakty ir jos nyktyje)

tavo aky atminty ne mūsų rusvas ruduo raudonas Laplandijos ruska be mūšio nepasiduok bus ką išduot ir bus kam mano aky atminty įžiebt pavojaus spalvas įžambūs lietūs punktyrais žymi negalimybes žydinčias, žydras, pažyra tavo aky atminty mano aky atminty galudienių durų stiklai dvivėrės užsikirto dvigubai atkakliai belsk, kol prišauksi

prisimeni neparašytus mano laiškus? aš skėtį pamiršau, baltõs lazdelės galiuko žvilgsnius šaligatvin sušlapom abu kaip varlės varva tau nuo blakstienų mano akiduobėn

supratau, kad nėr tavęs, kad veltui mindau žemą seno pašto slenkstį čia gyveno?.. maža kas gyveno ryt pirma diena gyviem gyventi mirštant: pirštų... pagalvėlėms... lūpoms... žalio medžio angelas ant sienos žaidžia buhalteriniais skaičiukais rūką vos matau: rasotas langas o sapnai – kadais buvai priėjus buvo vėjas, šaltos rankos rangės dar nekaltos angys ir balandės baltos krūpčiojo po mano delnu apgamas rūstus, apgaulės švelnios gaubė ir neleido atsibust senas vėjas sušlavė lapus pastovėjo, apsisuko ir nuvėjo

paukščiai nutilo, klausykis vėjo Orfėjo baugščiai artėjant iš dūmo, artumo, iš tavo, žmogau, sukurtumo stulbsti: rakinėja pamatus, rankioja, barsto, barsto ir rankioja kaulus traukia linksmi paskui karstą barsukai ir putpelės, liūtai ir kiaunės nesiniauja ir nesiliauja džiūgaut, saulėtos pūgos liečia, liežia akis ir lūpas, šviečia pelės pilvukas kviečia iš miesto didžiąją seseriją per laukus, per kalnus devynis švelnios uodegų girios nyra ir skęsta, skęsta ir nyra į jūrą kas man užėjo teisybę rašyti, teisybę gyventi gyvasties šventėn kreipt savo žvilgsnį, aklą ir niūrų sekt iš paskos, nesiduoti liūliuojamam fleitų šiept paskutinį kirmijantį protinį dantį Dieve meldynų, meldžiuos, kas užėjo, kad jau nepraeitų

banalumas to vaizdo, bet grožis baltos gulbės juodam tvenkiny nesakyk, kad lyg žaizdą meni besiskleidžiančią rožę nudainuotiniai posmai taip pat sudėvėti netylančio aido nesakyk, kad žvaigždė nusileido tik nuleidau rankas baltą gulbę pašert trupiniais nuo žąsų dar atlikusio lesalo kur neseks iš paskos, kurgi neis plikas žiedkotis styro iš sniego tokio tyro, kad irgi jau nesamo žiba žvyras, tik byra, tik diegia