Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

les jours


te rappelles-tu mes lettres non écrites ? j'ai oublié mon parapluie, des coups de canne blanche sur le trottoir nous deux, trempés comme une soupe tes cils ruisselants dans mes yeux

Fabijoniškės, 2003.IX.15

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 47. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

dienos


prisimeni neparašytus mano laiškus? aš skėtį pamiršau, baltõs lazdelės galiuko žvilgsnius šaligatvin sušlapom abu kaip varlės varva tau nuo blakstienų mano akiduobėn

Fabijoniškės, 2003.IX.15

Santara. – 2013. – Žiema. – Nr. 100. – P. 41;
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 23.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

<br/>* * *


j'ai compris, tu n'y es pas, en vain je frotte le seuil bas d'une vieille poste habitait ici ?.. beaucoup ont habité demain le premier jour de vie des vivants la mort : des doigts… leurs bouts… des lèvres… au mur un ange en bois vert se joue des chiffres du comptable la brume à peine visible : une fenêtre embuée ô les songes – jadis tu t'étais approchée il y avait du vent, les mains froides s'agitaient encore innocents serpents et colombes blanches frémissaient sous ma main un grain de beauté saillant, des tromperies douces qui nous plongeaient dans le sommeil les feuilles ramassées par un vieux vent qui s'est tu un moment, s'est retourné, s'en est allé

Fabijoniškės, 2003.IX.5-9

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 46. – (Levée d'ancre);

Zei şi zile = Days and gods: Antologia Festivalului Internaţional „Nopţile de Poezie de la Curtea de Argeş“: ediţia a XV-a, 2011; Poesys 15, plurilingv I / Antologie, biobibliografii şi tălmăciri de Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica. – Bucureşti: Editura academiei internaţionale Orient-occident. – P. 119–120. – Vertėjų valia išspausdinta kaip antroji dipticho dalis drauge su „une nuit claire, chaude et douce comme la face interne de tes...“ [„šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė...“].


Vladas Braziūnas

* * *


supratau, kad nėr tavęs, kad veltui mindau žemą seno pašto slenkstį čia gyveno?.. maža kas gyveno ryt pirma diena gyviem gyventi mirštant: pirštų... pagalvėlėms... lūpoms... žalio medžio angelas ant sienos žaidžia buhalteriniais skaičiukais rūką vos matau: rasotas langas o sapnai – kadais buvai priėjus buvo vėjas, šaltos rankos rangės dar nekaltos angys ir balandės baltos krūpčiojo po mano delnu apgamas rūstus, apgaulės švelnios gaubė ir neleido atsibust senas vėjas sušlavė lapus pastovėjo, apsisuko ir nuvėjo

Fabijoniškės, 2003.IX.5-9

Nemunas. – 2009. – Rugsėjo 17–23. – P. 5;
Birželio sodai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas / Sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2010. – P. 95;
Poetinis Druskininkų ruduo 2010 = Druskininkai Poetic Fall 2010 / sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor-in-chief Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2010. – P. 48;
Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 9;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 17.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

bestiaire


les oiseaux se sont tus, écoute le vent d'Orphée qui s'approche, peureux, de la fumée, de tes pas, ô l'homme créé toi, interdit: maisons trouées, ossements entassés, tous dispersés et entassés trottent, joyeux, après la bière, blaireaux et cailles, lions et martes sans bagarre et tout joyeux, des tempêtes ensoleillées touchent, lèchent les yeux et la bouche, un petit ventre pâle d'une souris invite la grande fratrie à quitter la ville à travers champs, à travers neuf monts, de longues forêts satinées plongent et sombrent, sombrent et plongent dans la mer qu'est-ce qui m'arrive écrire la vérité, vivre la vérité jeter un regard aveugle et sombre vers la fête de vie trotter derrière, sans se laisser bercer par la flûte montrer la dernière dent de sagesse pourrie Dieu des roseaux, je prie que ne finisse jamais ce qui vit

Fabijoniškės, 2003.IX.3-4

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 45. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

bestiarius


paukščiai nutilo, klausykis vėjo Orfėjo baugščiai artėjant iš dūmo, artumo, iš tavo, žmogau, sukurtumo stulbsti: rakinėja pamatus, rankioja, barsto, barsto ir rankioja kaulus traukia linksmi paskui karstą barsukai ir putpelės, liūtai ir kiaunės nesiniauja ir nesiliauja džiūgaut, saulėtos pūgos liečia, liežia akis ir lūpas, šviečia pelės pilvukas kviečia iš miesto didžiąją seseriją per laukus, per kalnus devynis švelnios uodegų girios nyra ir skęsta, skęsta ir nyra į jūrą kas man užėjo teisybę rašyti, teisybę gyventi gyvasties šventėn kreipt savo žvilgsnį, aklą ir niūrų sekt iš paskos, nesiduoti liūliuojamam fleitų šiept paskutinį kirmijantį protinį dantį Dieve meldynų, meldžiuos, kas užėjo, kad jau nepraeitų

Fabijoniškės, 2003.IX.3-4

Draugas / Šeštadieninis priedas „Literatūra, menas, mokslas“. – 2003. – Lapkričio 15. – P. 3;
Metai. – 2004. – Nr. 11. – P. 40;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 63.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

* * *


la fête commence, reste ici où – ici? avec nous sourde est mon âme discrete la nuit, muette le jour j'y suis de rien, t'ai vue un jour pleurer faut pas que tu me parles, que je te parle ça fait mal rendez-vous au terminus, à l'infini de retour des propos qui ne sont plus après le mirage, par le désert, après le mirage sur un âne espiègle

Banská Štiavnica, Bratislava, Bratislava–Praha, 2003.VIII.25

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 43. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas


* * *

šventė dar tik prasideda, lik čia kur – čia? su mumis kurčia mano dvasia dienomis užtrenkta, nuščiuvusi naktimis ką aš kaltas, išvydau netyčia raudančią nereikia kad ir ką man sakytum, ką tau sakyčia skauda susitiksim galinėj stoty, atgalinėj galybėj žodžių, jau nesamų neša mus, neša miražan per dykumą išdykęs asilas

Banská Štiavnica, Bratislava, Bratislava–Praha, 2003.VIII.25

Santara. – 2013. – Žiema. – Nr. 100. – P. 47;
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 37.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

* * *


quel est ce lac, sans une île de l'Amour pour dormir à poings fermés fais-moi une couche molle une pierre ronde – sous la tête un fond creux, des nuages un pâle reflet pour mes yeux étonnés sur une surface brillante une rame fend l'eau comme un couteau de bibliophile qui coupe les feuilles quelle profondeur – devine-la un lac silencieux

Biržai (sur le lac Širvėna), Vilnius, 2003.VIII.4–13

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – p. 42. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

* * *

koks čia ežeras, jei be Meilės salos kad miegočiau kietai minkštai man paklok po galva – riedantį akmenį dumbantį dugną, debesis baltą atspindį mano nustebusioms akims pro plyštančius atspindžius irklas vandenį lyg bibliofilo peilis knygos puslapius pjausto koks čia gylis, gali tik nujausti ežeras tyli

Biržai (Širvėnos ežeras), Vilnius, 2003.VIII.4–13

Draugas / Šeštadieninis priedas „Literatūra, menas, mokslas“. – 2003. – Lapkričio 15. – P. 3;
Metai. – 2004. – Nr. 11. – P. 38;
Iš naminio audimo dainos [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. – Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 8.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

jardinet de la grand-mère


un crapaud comme une herbe rêche à côté de mon bureau des étangs fleuris, la végétation des lacs folle que des gués – des creux très profonds des troncs d'arbres d'une passerelle éclatée des bosses verruqueuses des tortues plus rien à soutenir, plus de monde déraciné, délavé, dépassant des songes et des rêves insolents, plus de courage de les nommer illusions, quelques souches polies, les autres hirsutes quel mal aux yeux, une peau gluante un crapaud lys de jardinet

Fabijoniškės, 2003.VIII.1

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 41. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

babutės darželis


rupūžėlė, ruplėta kaip lelija žydi prie darbo stalo gėlėtos kūdros prižėlė, ežerai prižaliavo, prišalo giliausieji duburiai – vienos brastos rąstai, susprogusio tilto atramos, kyšo kerpėtos kupros vėžlių nėr pasaulio, daugiau belaikytino išrautas, išplautas srovių ar išaugtas iš įžūlių sapnų ir svajonių, tik jų dar nedrįstam vadinti iliuzijom, kerplėšos kelios nugludusios, likusios aštrios peršinčios akys, gleivėtaodė nušašus darželio gėlė lelija rupūžėlė

Fabijoniškės, 2003.VIII.1

Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 21;
Literatūra ir menas (kultūros svetainė; virtuali). – 2013. – Kovo 21. – http://literaturairmenas.lt/mediateka/1008-vladas-braziunas-.... – Eilėraštį skaito Birutė Mar; groja Petras Vyšniauskas; filmuota Benedikto Januševičiaus.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

lettre à une ondine


des fleurs de lys sous la fenêtre, tiges rêches, une petite bête écarlate ton cheval bleu, aux ailes de quatre l'eau gronde, le vent glacé chavire autour du feu, sifflent des potins de l'an passé, des cancans d'antan l'herbe trempée, les tiques sucent le sang du monde les souris affamées quittent la ville morte l'oeil ouvert, tu les entends, en toi ou dans l'eau plus une miette, plus rien de l'amour enfantin, que des poèmes épars, de vagues pressentiments, une lettre de Troie

Fabijoniškės, 2003.VII.25-31

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 40. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

laiškas laumei


ruplėtos lelijos palangėj, ant jų vabaliukas raudonas ir mirgantis mėlynas tavo žirgas keturiasparnis verdantis vanduo, ledinis vėjas, šlitinėja apie laužą, šnypščia paskalos pernykštės, užpernykščiai barniai rasotos pievos, erkės siurbia pasaulio kraują vos atsimerkus girdi, kaip gurgia tavy ar upely iš mirusio miesto pabėgusios alkanos pelės neliko nė trupinėlio, nieko neliko iš vaikiškos meilės, vien tik išdrikusios eilės, neaiškios nuojautos, Trojos laiškas

Fabijoniškės, 2003.VII.25-31

Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 20.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė

bucolique au bord de la chaussée


un objet familier, moi, qu'on essuie avec un torchon humide, le dimanche en prison, à la gare, à l'aéroport je somnole plus de désirs, la comédie est finie les yeux baissés, aux poignées je m'accroche ô vie, maigres cuisses, leur lueur, le cactus humecté s'agite et bouge sous ta paume assoupie, la langueur des seins chauds, les tétins en soie, telles balles endormies des nuages de tes cheveux épars, gris, le long du chemin du Styx dans une bucolique fatiguée, ton front ovale éblouit, se lève et se couche, un aveugle temps veule – de l'objet familier, le rêve entre les dents la paume gelée, transpersée par des balles ou des stigmates la douceur de poussière sur les globes éclatés

Fabijoniškės, 2003.VII.21-25

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 39. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

paplentės bukolika


esu naminis apdulkėjęs daiktas šventadieniais pašluostomas drėgnu skuduru oro uoste, stoty ar kalėjime snūduriuot jokio noro, vaidinimas baigtas akis nuduriu, žvilgsnis kliūva už rankenų žvilga vytintos šlaunys, gyvybė, kaktusą vilgiusi nebestygsta, kruta po tavo į sapną slystančiu delnu, kur ilgisi šiltos krūtys, šilko spenelių miegančios kulkos, renkasi debesys tavo plaukų, pilkų palei plentą ar stiksą į nugyventą bukoliką, tavo kaktos ovalas akina, teka ir leidžiasi, aklinas laikas bevalis daikto naminio, į sapną dantim įsikibus stingstantis delnas, jį kulkos veria ar stigmos švelnios kaip dulkės ant sprogusio lempos stiklo

Fabijoniškės, 2003.VII.21–25

Kultūros barai. – 2005. – Nr. 6. – P. 25;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj / Sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 264.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana

<br/>Grandes sont les nuits

trois pensées musicales 1 S'ouvrent la nuit rubescents tes seins et cet août oint docile nous inonde de nobles clairvoyances nous requiert – la mesure du soupir et l'ode pour nos lèvres changeantes et le pommier du jardin, la brume des vallées en elle pesante lente tu t'avances après le rossignol au chant immergé non pas encore le matin, le feu germé et les veines des feuilles, les troncs blancs Ma douce ! Étreins tes genoux mon petit mon gris talisman d'amour inaudible dans le silence sois assise et pleure espère jusqu'à la jaillissante voix d'enfant sous mes doigts, grande nuit pour cette dernière offrande au Dieu 2 se propageait l'âcre fumée, se refermaient les marjolaines un soc dans l'obscurité a heurté le crâne nous sommes tendus et mon corps pénètre ta nuit, luisent dans la nuit les feux-follets des ténèbres, rejeté par les eaux il blanchira tels les ossements en tes demeures le radeau de qui a pris la mer à la nuit la nuit noire brasillera de ses yeux évidés mais tu perçois la lueur salutaire de la face animée des chauves-souris et tu sais cette mesure du provisoire le feu des incendies, ô les échos des offenses… au bout du compte, ne restent que nous deux et un éclat d'autel brisé la minute qui réclame la clairvoyance Ma douce ! Prends-moi dans tes bras réchauffe mes ligneuses mains blanches humecte l'écorce dans le fuseau de la flamme et incline le Dieu aveugle contre le cœur par le cantique chantant dans la coupole 3 mon petit mon gris talisman d'amour verlaine vespéral à l'archet d'agrostide sombre dans des draps de lierre de lèvres la percée la plus droite de raie d'or et ondoient en silence les bruyères couleur de feu sur les forêts de conifères, alors que la tête du nuage flambe comme si elle n'avait rien oublié armure de la poitrine, thorax en sang sépare en nous le libre et le captif hirondelle qui se terre (sa main est froide) déjà cueilli ton fruit roussâtre dans la fourmilière de la ville nous sommes sans droit et on ignore ainsi qui est pour et qui est contre qui en rêve seulement la main est tout autre elle ouvre pour le silence tes pétales et je perçois avec l'étonnement secret le monde, salutaire pour ma lyre Ma douce ! La main fleurissant nous embrasse et mesure la fièvre panse et enserre la poitrine et nous donne à boire la tisane d'armoise Ma douce ! Je n'entends plus le délire à l'aube du merle de gui versant sur les touchers des étoîles et la dernière goutte je vous aime qu'il allume à notre sommet brisé (Les mots en italiques sont en français dans le texte)

Né en 1952, Vladas Braziūnas est une figure majeure de la poésie lituanienne contemporaine qui tient elle-même une place importante dans la culture de la Lituanie. Il est l’auteur d’une dizaine de livres parmi lesquels Būtasis nebaigtinis = Imparfait (2003), opuscule bilingue lituanien-français publié en Lituanie, et Iš naminio audimo dainos (De la chanson tissée à la maison, 2005), avec le compositeur Algirdas Klova, très célèbre en Lituanie. Grandes sont les nuits, un récent poème de Vladas Braziunas, vient de paraître dans la revue de littérature Linea (n°5, hiver 2005-2006, APBnF) dans une traduction de Asta Uosytė-Būčienė et de Marc Fontana, rédacteur en chef de la revue. http://lituanie-culture.blogspot.com

Rudamina, 1978.XI–XII


Linea: Revue de littérature (Paris). – 2005–2006. – Hiver. – № 5. – P. 38–40;

Braziunas, Vladas. veľke sú noci / grandes sont les nuits / naktys yra didelės / Výber zostavila a zredigovala Miroslava Vallová; traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė, Marc Fontana et Jasmine Jacq. – Bratislava: Edícia Viachlasne Literárne informačné centrum, 2006. – P. 36–38;

Braziūnas, Vladas. Grandes sont les nuits / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L'Harmattan, 2007. – P. 53–55. – (Levée d'ancre).


Vladas Braziūnas

naktys yra didelės

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

Rudamina, 1978-ųjų lapkritis–gruodis

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 42–44;
Braziunas, Vladas. veľke sú noci = grandes sont les nuits = naktys yra didelės / Výber zostavila a zredigovala Miroslava Vallová; z francúzštiny preložil S. Vallo [p. 33–35]; traduit du lituanien par Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana [p. 36–38]. – Bratislava: Edícia Viachlasne Literárne informačné centrum, 2006. – P. 33–41;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=1&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 26–27.

Vladas Braziūnas


Traduit du lituanien par Jasmine Jacq

Pronoms personnels

Moi Chacun peut dire Je, Moi, et il aura raison. Moi, un tel et un tel, Je promets. J'aime. Je suis trompé. De ce que j'ai dit, de ce que j'ai ressenti, de ce que j'ai menti – pour une seule chose je n'ai pas menti: moi c'est Moi. Infini monosyllabique, sursaut dans la nuit, spectral – il me manque pour ressentir moi, pour ressentir la plénitude. Mais que me manque-t-il? Ainsi je n'aurais jamais raison: moi c'est Moi, pas toi, même quand rêvant de moi volé, maintenant, tressaillant d'une poitrine ardente, les lêvres frémissantes, tu l'as dit extenuée, tu m'as laissé. Moi peut être? Et toi? Ou tout le mond autre?

Vladas Braziūnas

asmeniniai įvardžiai


kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.
Syndicate content