Vladas Braziūnas

Joninių rytą milžtuve braukius rasotas pievas įsukus virš upės visus Lietuvos gandrus įsodinusi šiaurės svirbelį šermukšnio siūbuojančian sostan prirūpinus rudenio uogų – kur tu? kurgi tu, mano siela, sirgusi, virkdžius, sargdinusi kūną tūnojai apmirusi urvo tyloj, neišsidavei nė atodūsiu urvas polaidžio vandenis renka urvas polaidžio vandenio rankom ledinėmis nuokalnę čiuopia vis uržiasi, rausias gilyn į save bergždžiai ieškodamas dugno trupina savo krantus ir paplauja po akmenį, smiltį, veriasi ertmės gilyn į save, kur kerpių samanos blykšta šikšnosparnio sparno plėvė iškorija subyra į dulkes, sudūla jos pakely į nepasiekiamą dugną, nuliežia paskutinis pusaklis driežas, apanka trogloditė gyvybė many be šviesos bent užuominos bent atminimo, tik oras be vėjo, vanduo be šaknų ir be kvapo, be balso, be debesio balto vien tik rasa ant akmens, nenubrauksi nepagirdysi gandro nei gervės, nelauksi giedros šermukšninės, nebent netikėta gulsčia pragarmės atšaka urvo langas besvorei išlėkti

kaimas monokultūris, margosios Europos egzotas ką jis sapnuoja per vidurį identitetų diskusijos lygūs laukai, bažnytėlė grubiai apkapota vyras iš kalvės kitapus gatvės, o Dievas iš kitapus upės gieda plati giminė, jai nė motais, kad prokalbę gieda skalsink, o Viešpatie, valgį (jau pertrauka, groja Vivaldį) aria trys vyrai, ašvienį pajungę (vėlei pasitelkė Jungą toks mokytas švedas) jie savo darbą ir balsą, o sapnas pavargusį valdo byra ant kapo kaip natos, supjaustytos stryko kapas – aukščiausis mūs kalnas, o smegduobė – jūra giliausia kaimas kaip kaimas, ant kaimo diena apsiblausus gieda gaidys ar vertėjas transliuoja į ausį kas pasakys, ką svarbiausia čia būsiu praklausęs kas čia Europoj nutiko, nutyko ir kokie medžiotojai tyko

nežinau, kiek apsigaudinėju, kiek iš tikrųjų lyg kad norėčia skambėti ar piešti niežti nagai, bet – ką čia užuodusios sulėkė rujos košmarų miesto piliečių gaivalų gličių ir kentaurų, gal Boscho pasaulio gal to, kurį manęs laukiant norėta parodyt ne šiaurės sodų vėsoj, gilios ir siauros viduramžių saulė, gal ir Viduržemio, nulupa odą ištirpdo kaulus, liejasi, gliejas pavidalai, sunkias medus ir aliejus pro akis ir pro šypsenas nė vieno pažįstamo, tas lyg senelis, lyg Ibsenas anas gal ana: visi jų daiktai požymingi sumišę raitos, į krūvą renkas, skečias kaip išmaldos – būtinai tik tavęs – reikalaujančių rankų miškas niežti ir jam nagai pasigrožėt tavo išnara

ir gamta apleista, ir daiktai palikti žmogaus čia nėra ir negali būti ir laiko nėra, praeitis dabarty ir tvylo nakty apgliaumijus bendrabučio dušo lemputė vyno ir prieblandos, ir tyloje skambančios muzikos pėdsakas praėjusi meilė, ją prisiminę tik šypsomės, nieks nepraeina vėjo ir liūdesio, ir susimąstymo prieblandoj kai tu esi teisi, kai tu mane teisi, o laimini obojams grojant, skimbčiojant obolams Charono skatikėliams, tik į vieną pusę begausi bilietą, ar delsk, ar lėk uždusęs už dūšią kaimo ar senamiesčio mažiutėj bažnytėlėj choras teisus ir iškilmingas gieda, šitaip giedra lyg jau prieš einant nusilenkt, lyg baigiantis tragedijai

lekia balandis su mirta leidžias ant mano balkono briaunos mortele, mirtele, – sukiojas, meilinas mirčiai – ve-lours, de ve-lours, ve-lours – lyg pats būtų kitoks

tavo tenai ištekinėti takai ant marių ir vandenų želia rūta iš šaknų atželia atžagariai lelija iš laiškų, agarai veriasi pragarai ištekinėja sakai gintaru stingsta aušra dingo, sakai, nebėra žodžių rūsčių nei laiškų ìlgu man, ìlgu, laišku

meldų medus malonus klausai plūdės plaukti per upę namų natos sukabinėtos ant horizonto šerpetų crux – crux – kremzlės – sutrūksta nukryžiuotasis – kraujo maišas

gaudyk lauką, vėjo nešamą stiklą sudaužyto dangaus, gaus malūnėliai, kariaus vėjas su vėjo malūnais stiprūs, velniai! veidrodinėm smako akim, sukasi, eina ratelio, latvį ar kuršį laidoja, stingsta vainikan akmens, prie jo iš audros lipa Bangpūčio dukros baltijinio pūtelio žiedan virsta ruonėm, tyliai benardo plėviasparniai pelių angelai Girdavos pilyje sargybinis girdi griaudžiant ir mato žaibuojant vyrų kalavijus, šviesą iš keturių šalių, per vidurį kryžių viršus nutįso į rytus apačia nutįso į vakarus dešinysis kryžmas lėtai į pietus kairysis kryžmas į šiaurę

tą rytą visa pasidarė aišku diena prašvito kaip našlaičio laiškas šviesi ir nepaguodžiama, ir plynas žaizdotas rodės iškastas durpynas – lyg būtų iš kitų pabėgęs vietų kur kaulai apgraužti tebesimėto – lapes raudonas ak dabar troškina išlaktų visą Šiaurės vandenyną... tebesimėto kaulai kaip skudučiai juos lūpomis žemėtom vėjas pučia senutė klaupias, gaudžia sutartinę jos plaučiai paskutiniam elgetyne tą rytą uždarytame, ant kalno užlipęs kaulų ar senutės kalbą regi kaip rūką nuo durpyno kylant girdi: pratrūko ir visam nutilo

iš ledlaiko, švedlaikio Gudo šaly, spalgienojuos vėjas užgroja dilgynėse groja sienojuos prisimena žiedlapių dulksną suklypusioj gryčioj plyšėtoj – išbirusios samanos tylėjo netekusios sąmonės o gynėsi širdys aptemusios langinėse eina į pamerkius pucinėli, žydinčios pamergės ko palinkai in šalałį in nesčeslyvų dalałį dėde Zalanskai