Vladas Braziūnas

pririšau prie teatro durų pakabinau raštelį dovanoju likimą beveislis, švelnus, protingas išpraustas ir paskiepytas per visą spektaklį inkštė neprisileido nė vieno šiepėsi, rodė iltis trečiąją dieną nužengė į mano nerūpestingą dangų, tupi dešinėje laižo ir drasko gerklę

giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos

Aldonai Ragevičienei baltos raguotos elnės švelnios, šiauriškai šaltos šaltos, šiauriškai švelnios švilpia per sutemas baltas audžia voras stiklinį jungtuvių sodą, ir krenta aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį margas žirgas po vandeniu reškia žolyną renka gijas sutartinių Austėja renka gijas sutartinių Austėja margas žirgas po vandeniu reškia žolyną prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus audžia voras stiklinį jungtuvių sodą, ir krenta švilpia per sutemas baltas šaltos, šiauriškai švelnios švelnios, šiauriškai šaltos baltos raguotos elnės

Saulė šypteli vos vos – galas kiškio vuodegos, kur prieš pusę valandos dar balta meška gulėjo, vis pukšėjo, vis mažėjo – pasiliejo, nutekėjo, – galas kiškio vuodegos nuo pavasario saulelės po kruopelę, po lašelį atitirps ir – išgaruos. Susitiksim vėl juoduos, o paskiau žaliuos žaliuos ir laukuos, ir pakeliuos. Ką ten dirbsim susitikę? – Birbsim birbsim birbinikę. Dirbsim iš tošies – birbsim atsilošę!

dvylikapirštė, juodvarniais lakstanti po mano ąžuolo girią mano ąžuolo stabą bučiuojanti nekalčiausioji pervalka pelkė jinai, skenduoliais ūmiais atsiriaugsinti čepsinti kietą Barabo sukurstytą maištą gaištančią žuvį pastvėrusi šveičia ant mano altoriaus ir duona vadina plokit, Pilotas nusprendė patenkinti jos reikalavimą

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos

parašęs tokį eilėraštį kurio niekas į jokią kalbą niekada nė už ką neišvers galiu sau keliaut ant šieno miegot ir per sapną urgzti o, kad taip šnekučiuočiaus babut, ne su proprotėviais mūsų, kitiems nebyliais, o jei tik šaukčiaus aštuntojo Pragaro rato arba ir Rašto tautos pateptųjų!

sėja grūdą, kad mirtų, kad kiltų galia ir gyvybė, sapną liežia lietus, jūrmarės iš kibirkšties pasiliejusios, ašaros akmenį skeliančios, šventas šikšnosparnis spindakiuoja iš palubės, pūvančio grūdo švytėjimas

ei knutai uldi druskininkai pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai viešbuty tebegiesta latviškai upė nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne žiedo ne vaško blaškosi supeklės ei išsilakstėt po užpelkių upsalas alu vis dzert vis pa druskai vis um-pa-pa um-pa-pa leišis tuteišis trumpina kelią neria į rudenio upę paskui karvelį ulduką lapatai bum

blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis