Vladas Braziūnas

vakar vakare mačiau mėnulį kūdikėlį ketvirtos dienos gulintį ant svyrančios briaunos gryčios stogo, juodo ir didžiulio žvaigždės cypė šokamos ratu kūdikėlis it chirurgo peilis buvo sklidinas beribės meilės jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų kūdikėlio blyškiame veide dar nespėjau įžiūrėti kaukės bet pilkėjo juodulys ir niaukės visata keista ar pakeista nebebuvo aišku, ar karalių rituališkai kankins ir nužudys ar tik žais širdis pasaulio galią kol užeis profanas rytmetys

Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma

pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk

kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas

taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Bernardinų sodo drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų

Kaip mes išėjom, žiūrėjau kitas, dabar išeisiu mūsų palaukti. Vakar žiūrėjau – debesys mirė, šiandien prieš saulę numirė lietūs: sapnuoja žaibo lydys iš vieno vandens į kitą – iš sudėvėtų dienų sudievintas blyksnis niekur. Žvilgsnis – stiklo upe, nuošus, nuskriejus vakariui… Rimki, nebeskubėk ruoštis praėjusiam karui.

pašto karietų žirgai šuoliavo putojo dūko… vos žingine laiškai iš mano sapno į tavo seniai aprieto… apie mane sėdi nuo lovos nuleidus kojas užsimiegojus… dangūs balti ten tavo brangūs varnais lakioja vardai ir vartai ten užkalti tavo ten rankų daiktai pasilgę neišmyluoti… žvakės ugnis šešėlį meta trapų ir silpną kaip sapnas ilgą… dabar užmik

pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva vandva po sausrų į šulnius sugrįžta laukuose mūkia apsnigtos karvės ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po spurdančiais pirštais, pasieny zvirbuliai pešas su spurglių sielom šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio

Algimantui Aleksandravičiui paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

kuprūs keliai suplūktiniai užaugo pelynais ir tuopom sniegenų pulkas nuskynė bemiegį palangės šermukšnį kas taip išklaipė šakas kas taip iškreivojo kamienus atsiknojo žievė, atitokau pačiam debesų žydėjime visa ne čia, ne aukštai ne degančiam sniegenos skrydy amžiną ačiū tai kuria po mirties išvydau