Vladas Braziūnas

mėlyna karvė plaukia per jūrą keturi platūs ragai vakaro mėnuo šnekina Jurgį ką, pavargai neturi smako? Jūrmotė gieda kaip bitė dūzgia ramia širdim mėlyna karvė duos pieno viedrą varškę pavargęs, medų kabink židiny žaliai ugniai žydint babutės žygis – iš daržinės pas žaląją dar nė žymės, bet pasaulė darosi greitesnė per zvirbulio žingsnį akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

aš kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

arklys piligrimas vienuolis jo medpadžiai klapsi ne pasagos akis panarinęs kinkuoja po miesto vietas nešventąsias ir klaipo sulytas granitas žingsnius jo ir murdo į smogą ir šaipos absurdiškas mitas senoji demiurgo klastotė klajoklė klaida tavo kliokia šaligatvių šonkauliais kalkės ant nugaros skliauto kuproto sušoko nearkliškos kaltės prarūgus drėgmė nusipurtai lankoj o suvirpini grindinį atodūsis buvo ar burtai tenai o rytojaus tik sprindis o rūmuose šneka ir šneka o rūmuose išmaldą duoda arklys piligrimas apakęs orumas ir blakės – paguoda

prie vartų pasitiko protėvių veidai išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki beprotis protėvių paminklais tiki jų nuopelnais klastojamais šventai šlovė ir garsas simboliai ir mitai kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų o pavardė kurią ištarti gėda kurčių bajorų kartai pramanytai arkadijos menai paklusę kūnui perkūno radvilos užgesusiai karūnai bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį net jeigu tai kur taikeisi panirti tėra bergždi senų grimasų krūmai tegu jie būna sulaikyki kirtį

girtuoklis Nojus stato laivę o aš statau už savo laisvę ir nusidėti, ir kentėti tikėti: virš tvartelio švietė ir man mirksėjusi žvaigždė Hic Jesus Christus Natus est tylėk: de Virgine Maria spindėk, Metafora Didžioji prie kapo maldai prasižioju astralinis aistrynas ryja it tvykstelėjęs žaibas viską nuo vieno pakraščio lig kito regėk, ateina Karalystė tylėk, nes visa pasakyta

– Je voudrais un verre de vin. Marguerite Duras krapšto dantis tarpdury stebi, kaip riebios arabės krato pilvus ir krūtis pats iš po vakar taip dreba ryto vyno stiklinė ir pirštai liaujas virpėję kiauras balsas, sutinęs gyja ir atsileidžia išsilaisvina balsas nubėga žingsneliais šokėjos ir šunelis toks balsvas vis kruvinu mėsgaliu žaidžia

raudonbarzdis Bernardas Shaw ir bevardis apkartęs šuo šiurkščiakailis, gimęs lūšnynuos jam negaila paveikslo šio šoka povas, niekas nemato tik tryškynės liežuvio viršūnė žaižaruoja prieš saulę, šunio šiurkščiavilnį gymį sarmatina šūvis, bokštas šauna dangop kas jį garbina, kokiais žodžiais garvežys į kalną tuoj kops kirtęs lygumą, ilgą, nuobodžią šoka povas po dvarą, plačiai uodega nei aušra išsiskėtus šoka povas, ir geria svečiai ir Kandinskio kazokai, ir šiaip raudonšeriai ir jų paryžietės

Vilniuje naktį sniegas už vasaros klaidas atsiprašykim, už giedrą šypsnį, už pirštų pagalvėles nelytėjusias lūpų, dieną galvūgaly užgesinusias smilgos tavo blakstienos smilkinio upeliūkštis pradeda liūsti, tvinksi ima atmint, ko nebūta ant neatėjusio žingsnių sniego plonytė eilutė

upių vardais meldeis, surukusių sodžių praeities–ateities nutrūkusia sueitim nėra čia jokių vertybių išskyrus klajoklių kapines, godžios dūlėsių dulkės gyvom akim išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs iš poezijos šventės, nebūna poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus lijo nutrūkusių upių vardais, kai žarijom rašei ant dangaus, meldeisi tekantis taškas buvai, ne linija

matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus