Vladas Braziūnas

tylos žvėris, apuostantis tave laukinis ir nepažinus neprijaukinamas tvirtas, bet ne uola mauroja, bet ne bulius geras, bet ne tėvas tavo širdies ruduo

laukai plytėjo plyni ir daug buvo vietos vėjam aidėjo vėjai šulny ir dienos ilgėjo žemė kaip šunio skūra skambi, ir skambios viršūnės kybo ramiam vakare andai paleistas šūvis

seklyčioj – gėlės ir atgailos pirmoji karta nuo Žalgirio bajorų, majorų – peklos iš kur paimsi tiek valgymų ugnis per žiemą paseno paseno per žiemą vandenys duona mūsų visų dienų supuolus ir nusigandusi šienas po balta staltiese nuo Vytauto kario riešo valdysi? ar tik suskaldysi tylėsi? – vis tiek gailėsies balsta balsas – sniegai išakijusių kaulų sengirės auksasidabrės – o kaip be pelenų rusensime? tamsą laimins šviesa tiršta šviesą laimins tamsa – tylės bliauna gėriuko galva nukirsta be balso – krauju iš gerklės

pasaulis sėdi priešais mane ir glumina VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk nuo palšo mūsų dangaus išprotėjusį lempos mėnulį pro seną nupjautą liepą apšviečiantį veidą kaip varškę drėkstančios praviros lūpos po teisybei turėčiau sakyti – pasaulė

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas koks ten girtas remboja laivas per akmenes? atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą? trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą debesio ar planetos, ar interneto pašto kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos! menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi? girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja? myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks

ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta- verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie

mėlyna karvė plaukia per jūrą keturi platūs ragai vakaro mėnuo šnekina Jurgį ką, pavargai neturi smako? Jūrmotė gieda kaip bitė dūzgia ramia širdim mėlyna karvė duos pieno viedrą varškę pavargęs, medų kabink židiny žaliai ugniai žydint babutės žygis – iš daržinės pas žaląją dar nė žymės, bet pasaulė darosi greitesnė per zvirbulio žingsnį akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

Vilniuje naktį sniegas už vasaros klaidas atsiprašykim, už giedrą šypsnį, už pirštų pagalvėles nelytėjusias lūpų, dieną galvūgaly užgesinusias smilgos tavo blakstienos smilkinio upeliūkštis pradeda liūsti, tvinksi ima atmint, ko nebūta ant neatėjusio žingsnių sniego plonytė eilutė

upių vardais meldeis, surukusių sodžių praeities–ateities nutrūkusia sueitim nėra čia jokių vertybių išskyrus klajoklių kapines, godžios dūlėsių dulkės gyvom akim išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs iš poezijos šventės, nebūna poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus lijo nutrūkusių upių vardais, kai žarijom rašei ant dangaus, meldeisi tekantis taškas buvai, ne linija